< man taip dažnai stovėjo akyse tas vaizdas, ir kiekvieną sykį atrodė, kad sprogs mano krūtinė ir aš apkabinsiu visą žemę. Štai vaikščioja žmonės, gyvuliai ir paukščiai, ir kiekvienas turi savo meilės valandą. Artėja palaimos vilnis, akys ima liepsnoti, krūtinė kilnote kilnojasi. Iš žemės kyla švelnus raudonis; tai visų tų nuogų širdžių gėdos raudonis, ir naktis nusidažo rožių spalva. Tik kažkur toli dunkso dideli miegantys kalnai; jie nieko nematė ir negirdėjo. O rytą Dievas nuplieskia viską aplinkui savo šiltais saulės spinduliais... >
KNUT HAMSUN. Viktorija