Kartais taip sunku kažką įsileisti į vidu... giliau nei paviršius.. Ir rodos tiki, jog nebebijai nieko beveik, bet vis tik... bijai... ir dar kaip... O tada kažkam skauda... Tačiau, kartais taip atsitinka, kad suvoki, jog bėda ne tavy, o jame... žmogus kalęs tau į galvą, jog neatidarai durų, nors sakai myli,pasirodo yra dar daugiau užsidaręs nei tu pats... Vat tada kažkaip pradedi vėl galvoti, jog vidumi esi užaugęs... o išore patiklus... bet nevisi tai mato...