Mama, pažiūrėk aukštyn! Ten dangus, kurį man nupirkai. Dabar tiek daug jame telpa... ir man nebereikia leisti aitvarų, kad jį paliesčiau. Jis pasidarė toks sunkus ir nusileido ant peties pats. Niekad nemaniau, kad bus taip sunku jį nešti... Brangiausi Žmonės per jo mėlynumą neįžvelgia mano akių. Galvoja, kad užsimerkusi myliu... ir nemato ašarų, kai verkiu.. Visi tik aikčioja :"Lietus! Lietus! Koks šaltas lietus..." O aš šiltai verkiu...