Jauciuos labai pavargusi. Bet ne kunu, o vidumi. Mane issekino nuolatinis kovojimas su praeitimi. Man sunku guosti kitus kai pacios visuje sedi eziukas is vos tik as pajudu jis mane zudo. Man reikia demesio, supratimo, meiles, silumos.
Sianakt labai ilgai nemiegojau, tevu nebuvo namuose, tai ilindau i ju lova ir isijungusi muzika pragulejau iki ryto. Stebejau pro langa kaip atejo rytas, jis mane paeme uz rankos ir nuvede i prisiminimu karalyja. Ten sutikau Mariuka. Papasakojau jam savo gyvenima be jo, isivaizdavau ka jis atsakytu, lupomis isdziovindamas mano dregnas nuo asaru akis. Si naktis man buvo sunki, sianakt pries 2 metus as ji praradau. Tiesiog taip paprastai, tai buvo salia, tai jo nera.
As jau apsipratau su ta mintimi, kad jo nera ir nebus salia. Daznai susimastau, gal tai nebuvo meile, kaip mudu galvojom, man atrodo, kad tai buvo tik prisirisimas, stypri draugyste.
Kartais tiesiog noriu atitolti nuo zmoniu, likti viena, gailetis saves, bet zinau, kad tai nera gerai todel stengiuos ta jausma paslepti kuo giliau sirdyje.
As esu toks zmogus, kuris savo skausma laiko savyje, kai man bloga as bandau nuraminti kita, tarsi pati niekad nekenciu.
Daznai uzsidarau kambaryje, arba atsisedu vonios kambaryje prie veidrodi ir verkiu, pasakoju savo atveizdui savo nelaimes, islieju liudesi, verkiu tarsi buciau mazas vaikas is kurio ateme zaisla. Niekas manes nepaguodzia, niekas nepasako, kad neverkciau,niekas neapkabina, nepaglosto galvos ir nepabuciuoja. Visi mano, kad esu tokia asmenybe kokia bandau pasirodyti viesai, bet is tiesu visiskai atvirksciai.
Draugai vis kartoja, kad esu grazi, faina, bet kam tai rupi, kam tie zvilgsniai einant man gatve, kam???Vis vien niekas manes nepriima rimtai. Viskas baigiu rasyt, nes vel pravirkau, o siandien neturiu verkti.