"Viso gero - mes išeiname".
Sako, taip vadinasi viena uola Mozambike.
Nesu isterikė; ašaroju tik rimtai progai atsiradus. Dar kartais ašaras paleidžiu, nes "gražu" ir "liūdna" kybo ore vienu metu. O dabar šita mozambietiška istorija įsikabino kažkur viduj ir...Kaip nepasakyta išpažintis ieško gražaus kunigo. Žinau, kad čia renkasi tik padorūs krikščionys, atėjau išrišimo pas Jus.

Nepykit, bet istorija ne apie krikščionis. Tačiau žmonių, kurie jau savaitę gyvena mano galvoje, poelgy yra kažkas mistiškai sakrališko, neteisingai gražaus, kvailai artimo.
Sako, kad tuo metu Mozambiką siaubė karai. Baimė, pyktis, prievarta, skausmas, mirtys - čia viskas aišku. Susibūrė grupelė žmonių, iki 100. Jie kopė į kalną. Manau, tylėdami, nes tai, ką jie greitai padarys - iškalbingiau už kai kurias "rašytines" biblijos tiesas. Kalno viršuje visi susikibo rankomis: mano-delnas-į-tavo-delną-tavo-delnas-į-jos-delną-jos-delnas-į-jo-delną-...
Ir nušoko. Visi drauge. Su tais drėkstančiais delnais delnuose.