Vakar. Ženklų diena. Ne kitaip. Išsikrovęs ausinuko elementas per geriausią dainą. Moteris, atsiradusi staiga ir netikėtai, kai aplink buvo milijonas žmonių, bet ji kažkodėl pasirenka mane. Šypsosi ir sako: žinot aš esu katalikė ir tenorėjau pasakyti, kad jėzus tave myli. O veidas giedras giedras, kažin ar buvau mačius laimingesnį veidą. Pamišėlė, pamanau, bet lyg ir ne. Tarsi sustingstu ir nenorėdama jos įžeisti ar šiaip leistis į diskusijas, teįstengiu pasakyti : m, dėkui. O ji: nėra už ką, jis tave tikrai myli. Nueina. Atsisuka ir vėl nusišypso, o aš taip ir lieku stovėt nieko nesupratus. Šermenys. Varnų pilnas dangus saulei leidžiantis. Į troleibuso langą atremta galva. Atsiribojimas.