Antanas A. Jonynas

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI
AŠTUONIASDEŠIMTIEJI METAI VIENATVĖS
                                                                Daliai
Viskas būna trumpai kaip lietaus neryškūs eskizai
štai pavasariai blaškosi mūsų širdžių aptvaruos
                                  kaip dievų nubaustieji ulisai
viskas būna kitaip tik kartojasi žvilgsniai ir rankos
                      žmonių pasimetusių savo žvėrynuos
tu man skaudžiai šypsais ir narve užmiegi savo meilę
                                      užmiršus o gal prisiminus
viskas eina kitur, pasirinkę keliauja į tirštą pilnatvę
                                                į tuštumą blyškią
ten jų laukia veidai elegantiški oficiantai
                kortuojančios damos tvarkingi kariškiai
ten jų laukia naktis su žvakių šviesa prie rojalio
                        ant kelių rankas lengvai pasidėjus
viskas būna ne taip sutvarkyta kaip žalios
                                      prancūziško parko alėjos
viskas būna gražu kaip pavargus verleno širdis
                                          prie fontano pravirkus
ir lietaus karuselė ir paikas poezijos cirkas
ką lieti apgraibom ir prie ko desperatiškai
                                            stengiesi tu priartėti
akvarelinės valtys supas žydram ežere ir
                                    į paakius sminga kastetai
viskas būna gaižu ir tai, kad esi, jau atrodo tik
                                    vienas iš daugelio atvejų
bet parpuola kažkas už širdies susiėmęs gatvėje
visko kartais būna per daug ir net vaiko juokas ar
                              šypsena gali skaudžiai įžeisti
aš tavęs nematau bet ar tu gali pasikeisti
mūsų nuotraukos gal dar kažkam papozuos tik vargu
                                    ar kas nors dar begali išvysti