rankose vartau lietuvišką muilą su ramunėlėmis, bet aš ne tokia kvaila: žinau iš ko muilą verda.
savaitgalį, kol dar nebuau grįžus į gimtinę, kol nakvodavau kur papuola, mačiau filmą, siaubeką apie vilkolakius, bet iš tikrųjų mokomąją laidelę "iš kur muilas randasi". ten toks stuomeningas vyras įkypiom akim papjaudavo vis naują savo žmoną (o žmona būtinai turėdavo jauną seserį ir ją imdavosi atostogų, o atostogauti visi būtinai vykdavo į mišką, kur daug krioklių, geltonų paukštukų ir uogyčių). ta moteris būna uogauja, uogauja, paskui staiga nusprendžia parėkauti per visą mišką, savo seserį pašaukti. tada pirmam plane jos siaubo apimtos akys, klyksmas ir pusę sekundės jos sumaitotas kūnas ir šalia pabirusios mėlynės. po minutės tas pats su seserimi, kuri po krioklius nardo.
paskui toks profesorius tų bobų lavonus narstė ir atrado, kad nuo šlaunų, sėdmenų ir krūtų išsimti riebalai. paskui šna rodo kaip tas vyras jau su nauja boba , o ta boba tokia švytinti, naujomis suknėmis apiberta ir naujais muilais muiluojasi. haha, muilina vedą savo sesers riebalais. paskui jau užkniso žiūrėti kaip demaskavo tą vyrą, kaip jis per teismą jaudinnačią kalbą apie nenugalimą žvėries instinktą porino, nes man taip gražu, taip patiko ta muilo poezija. juodas romantizmas.