Stryktelėjo nuo marmurinių laiptų. Balta suknutė tarp kojų plakėsi, raudoni lakuoti batukai greitai mynė žoleles, lapelius, medžio žievę. Pribėgusi atsiklaupė ant kelių ir tyliai paleido pasroviui. Tik antys matė, bet jos tyli, ji tą žino, nieko nesakys.
Grįžusi su šypsena vėl laukia. Kitų tetų arba kitų švenčių.
Nuskendusios lėlės akim nebemirksi.