"Girdėdavau savo pačios balsą.Jisai apgaubdavo kitus, jis juos padrąsindavo.Bet dar geriau mokėjau klausytis.Būna akimirkų,kai privalai tylėti.Tokių akimirkų, kai palieti kito žmogaus sielą.Žmogaus, kuris išlieja savo jausmus- žmogaus,kuriam padėjai tai padaryti,galbūt atskleisdama savo pačios jausmus.Tuomet tu žiūri į kito žmogaus akių gelmę.Tu tyliai sumurmi mmmmm arba ahhh-padrąsinantis,užjaučiantis garsas.Nes juk dabar tu tik klausai,klausaisi iš tikrųjų ir rodai, kad priimi į širdį tai, ką išgirsti.Retas kuris taip daro."

Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtojas"

Kaip gera, kai romane atrandi dalelyte savęs, savo minčių ir gali surikti iš paimėgavimo, ta akimirka kai jas perskaitai...