o gražiausia žmoguje-
tai ta neviltis, į kurią jis vis tiek
anksčiau ar vėliau
atsimuša.

jos akivaizdoje
visi lygūs.

ir vergai ir tironai
darbo- ir alkoholikai
pseudogotiniai šikšnosparniai ir
majonezą su batonu valgantys žalmėlyni pankai.

o tada, jau sunkumų nebelieka
nei džiaugsmo, nei lengvumo,
liekame gryni aš, gryni mes.

ir atsiveria nepasiekiamumo tolis,
mėlynos tolis, ir tas horizontas
nuo kurio bėgame kasdien-
kiekvienas savo būdu.