Skruzdėlyno tarnas

Rudosios skruzdės ropoja iš venų: esu vienatomis tarp žmonių.
Braidau veik verdančiame vandenyje - vėžiai raudoni gūrina.
Garai - mirusių skruzdžių dvasia - geriasi į
Baltą rankšluostį - laikiną ilgesio karstą.

Tapau pernelyg vienišas, kad suskruzdėčiau:
Jau esu skruzdėlynas, sutvertas iš preparuoto kiaušinėlio,
Pakeitęs samanų žalumą  į rudą kostiumą...

Dėjausi universalus - apsirikau: nėra pilkųjų skruzdžių - tik pilkosios ląstelės.
Mana viensėdija dvelkia vienaties kvapu - ten tarpuojasi skruzdės:
Šiltnamyje, kur juntu šiltnamio efektą, rūgštėlių lauke, kur lieju pyktį...

Prigulęs komposto dėžėn su raudonais sliekais, tariu:
- It benamis šuo noriu lakti naktį iš rieškių mergaitės.