"...Jie įprato naktimis budėti priešlektuvinės apsaugos būriuose, su dujokaukėmis per petį budėti kasyklose, ant mokyklų ir ligoninių stogų. Ir jau niekam nekrūpčiodavo širdis, kai nuo tolimo bombardavimo drebėdavo oras ir prožektorių spinduliai lyg virbalai susikryžiuodavo nakties danguje toli, ties Vorošilovgradu, ir gaisrų pašvaistės pasirodydavo tai šen, tai ten horizonte arba, kai priešo pikiruojantys lėktuvai vidurdienį mėtydavo padegamąsias bombas į sunkvežimių kolonas, nusitiesusias stepėje, o paskui kaukdami šaudydavo iš patrankų ir kulkosvaidžių išilgai plento, nuo kurio į abi puses kaip motorinio lavo perskrosas vanduo bėgdavo kareiviai ir arkliai.
    Jie pamėgo toimą kelią į kolūkių laukus, stepių vėjyje visu balsu iš sunkvežimių skambančias dainas; pamėgo vasaros darbymetį, neaprėpiamuose, sunkių grūdų nualsintuose kviečių laukuose, pamėgo nuoširdžius pasikalbėjimus, netikėtą juoką nakties tyloje, kur nors avižiniuose peluose; pamėgo ilgas nemigo naktis ant stogo, kai merginos karštas delnas, nė nekrustelėjęs valandą, kitą, trečią ilsisi šiurkščioje vaikino rankoje, o virš blankių kalvų švinta aušra ir ant pilkšvai rausvų stogų žėri rasa, laša nuo susiraičiusių rudeninių akacijos lapelių, tiesiog ant žemės darželyję ir atsiduoda puvančiomis drėgnoje žemėje nuvytusių gėlių šaknimis, tolimų gaisrų dūmais, ir gaidys gieda taip, lyg nieko nebūtų atsitikę."

Aleksandras Fadėjavas
"Jaunoji gvardija"