kartais baigęs storą knygą pasijunti netekęs didelio pasaulio, kuriame beveik jau pats gyvenai. lyg iš tikro būtum ten buvęs. tas pojūtis dar kartu maišos su kitu, jį primena, antrina: pojūčiui kad visas gyvenimas tėra vien užtrukęs sapnas, kad per smarkiai jau patikėjai nesapnuojąs, nors štai tuoj tuoj atsibusi šviesų rytą, tave, dar visai mažą, vėl apkabins mama ir nusijuoks, išsklaidydama visas abejones pasauliu, ištirpdys visas mintis apie jo slogumą, abejones ir nusivylimą, tu būsi švarus ir džiūgaudamas pulsi pasauliui į glėbį, iš tiesų