Vakar kaip visada ėjom pas močiutę pietų. Nuo 3 valandos turėjo būti "jos filmas", t.y. mexikiečių telenovelė "Izabelė Sorijano". Ten veikia tokia blogietė moteris (visada ryškiai išsidažius), kuri kiršina šeimą ir apgaudinėja savo seną bagotą vyrą. paskutinė apgaulė yra, kad ji turėjo persileidimas. Nu žo jis parsiveda ją verkiančią iš ligoninės į rūmus, o mano močiutė labai jautriai į tai reaguoja ir niekinančiu balsu komentuoja:"HA! Pasižiūrėk, atsiveda tą kekšę į namus" arba "Ir kaip išvis taip vyrą galima apgaudinėt?! Bjaurybė". Apie močiutės veido išraišką komentarų metu galima galima prirašyt traktatų beveik tiek pat kiek apie MOna Lizos šypseną. stebuklingų momentų būna pas močiutę per pietus. JI turi fantastiškiausio kičo krištolinių, auksinių gulbių ir kiaušinių kolekciją, kurią tėvas vis kėsinasi sudaužyt. Ant stalo va dvokia įtarinai dirbtinai atrodantis gyvas rododendras. Pasaka.