Išsigailėti dvylikos minučių po lietaus ir vėjo po akim - tikėjausi.
Kai mūza darganą pakeldama, arbatą aitrių narcizų, vėsią gėrė, 
O pasišiaušę balos su puta ant pėdų puolė išsiliesti, šiltos.
Atrodo klupsi, kaip tada, ir kelį pabučiuosi drėgną,
Ataušusi, ant stalo rūkė veido atbraila, kaklu ištiestu.
Balta ant skruostų mirko vakaro dama – bijojau nepaliesti,
Dabar jau buvo keturiolikta diena iki šviesaus per miestą,
ištrinto kelio galo, iki akių mirksnių - valandų pro šviesą.