Šianakt sapnavau didžiulius vyrus, juodais odiniais rūbais, kartais virstančiais sutanomis, tokius santūriai pamaldžius, ramiai žudančius pabrėžtinai idiliškas poreles, fanatiškus geriečius ir kitus teigiamus herojus, krūvas lavonų ir kraują, kraują, pinigus, auksą prabangą ir vėl kraują, žinojau, kad su tais vyrais, kaip tai siejasi mano šeima, mano sesuo, dviejų vaikų mama, davusi Hipokrato priesaiką, su rėksmingu makiažu ir dantyse smilkstančia cigarete, juokėsi žemu gerkliniu balsu ir ką tai nurodinėjo tyliems, milžinams, kaip kokiam aštuoniasdešimtųjų metų filme apie mafiją, tėvas, šiaip jau žmogus nereligingas, apdalino keistuosius platininiais kryžiais, kurie buvo pritvirtinti prie agresyvių mašinų, labiausiai primenančių Harlėjus sparnų, po to gotikiniai rūsiai, su ritualiniais altoriais, mistine simbolika, akmeninės grindys, purpuriniai rytietiškai kilimai ir klanai tamsaus veninio kraujo, dar nesukrešėjusio.
Sėdėjau vienam iš jų, mane krikštijusio kunigo veidu, ant kelių, glostė man galvą, aš buvau vaikais, jam iš burnos bėgo kraujas, jis juokėsi, nebijojau.
Buvo smalsu ir kiek jaudulinga, žinojau, kad jie yra mano absoliutaus saugumo garantas, kol jie yra – man nieko neatsitiks.
va toks va geras, išvirkščias, kruvinas sapnas,
Šįryt atsikėliau rami, kaip niekad.