Švytėjimas

Kraujagyslių sekliais upeliais
ilgai irklavo sunkios rankos:
tarp prasivėrusių  šlaunų išnyro kelias,
per aksominę odą link bedugnės rangos.
Gondolos baltos pribuvėjos pirštai-
ant pagalvėlių jūros seilės tirštos.

Saldus vanduo nubėgantis po keliais
dugne šaiži smiltis skambėjo.
Jos lūpos- didelės ir žalios-
jos lūpos- kriauklė,- šaukia vėją:
- išskleisk, išspjauk tarsi bures-
tą, kuris oštų virš manęs.

Geldelei skilus, šokantis moliuskas
aplipęs samana minkšta, priglunda
prie  delno tarsi  gabalėlis druskos
ar ryžio formos perlas- ir  netrukus,

lyčiu švytėjimą  – berniukas...