Kraujagyslių sekliais upeliais
nubrido tyliai sunkios rankos:
tarp prasivėrusių  šlaunų išnyra kelias,
per aksominę odą link bedugnės rangos.

Lyg baltos valtys pribuvėjos pirštai-
ant pagalvėlių jūros seilės tirštos.

Saldus vanduo nubėgantis po keliais
žolėtam dugnui šaižiai nuskambėjo
jos lūpos- didelės ir žalios-
laukinės kriauklės- šaukia vėją:
- išskleisk, išspjauk tarsi bures-
....šalia manęs. 

Geldelei skilus, šokantis moliuskas
aplipęs samana minkšta, prigludo
prie  delno tarsi  gabalėlis druskos
ar ryžio formos perlas- ir  netrukus,

lyčiu švytėjimą  – berniukas...