Bliamba, vakar stojau į kovą prieš niekingus lietuvių vaikus, išlepelius duchus. Nu trumpai tariant, per balkoną pamačiau, kaip kelios lietuvės mergšės tyčiojasi ir tampo dvi čečėniukes už plaukų. (bernai tuo tarpu žaidė kvadratą vidur gatvės) Tai man neišleikė nervai, aš atsistojau ir sublioviau:"Ką dabar darot?" Po gan nepatogios paskaitos(mat rėkiau iš antro aukšto) vaikai žvengdami mane išvadino "LAimiu iš baro", tada nutariau, kad tak nepajdiot. Pasiemiau saldainių ir išėjau į kiemą. Tai va prieėjau prie čečėnių mergaičių ir daviau po saldainį (JŲ tokios gražios akys juodos ir didelės, kad man net širdį suspaudė, o šiaip visa situacija debiliškai juokinga turėjo būti, tipo didaktinė, beveik "kliudžiau" ar kažkatais)Jos taip gražiai padėkojo, kad aš vos neapsižliumbiau ir pradėjau aiškint, kokios jos yra nuostabios ir "kokia puiki šalis, vaikučiai yra Čečėnija", "ir kaip jūs jaustumetės, jei dėl karo tektų palikti gimtinę". Nu kaip užsikirtus kartojau "kokios jos puikios" ir " prašau draugaut, juk kaip gražu skirtumai". Kai Baigiau savo leopoldiškus skiedalus ir grįžau namo, lauke girdėjau, kaip berniukai liaupsino mano kalbą, o mergaitės siūlė čečėnėm pasedėt ant suoliuko. Nu va "misija baigta" pagalvojau. BLet. Čia gal ir skamba kaip siaubinga nesąmonė, bet taip tikrai buvo. Puikios čečėnės mergaitės.