Kartą dvi sraigės išėjo
Į mirusio lapo laidotuves.
Jos nešės po juodą kriauklę
Ir krepą aplink ragelius.
Išėjo juodvi vėlyvą,
Nuostabų rudenio vakarą,
O kai atvyko,deja,
Jau buvo Tikras pavasaris.
Tikras pavasaris!

Tie lapai mirę visi,
Dabar atgimę žaliavo
Ir mūsų sraigės vargšelės
Labai labai nusivylė.

Bet saulė nusišypsojo,
Bet saulė maloniai tarė:
"O,mielosios,prašom sėstis,
Prašom,būkit viešnios;
Gal galima stiklą alaus,
Jei jūsų širdelės ištroškę,
Ar sėskite autobusan-
Važiuokite i Paryžių...
Šį vakarą jis išeina,
Ir pamatysite kraštą.

Tik gedulo nenešiokit
Nereikia,sakau jums tiesą,
Jis tik aptemdo akis
Ir viską sudrumsčia.
Tos juodos karstu istorijos
Taip liudnos ir nedailios.
Nešiokit linksmas spalvas-
Gyvenimo ir džiaugsmo."

Tada žolynai visi,
Ir medžiai,ir žvėrys,
Ėmė linksmai dainuoti-
Dainuoti visu balsu
Pilną gyvybės dainą,
Vasaros daina.
Ir ėmė gerti visi
Ir taurės aplinkui skambėjo...

Koks nuostabus buvo vakaras-
Vienas vasaros vakaras.
Dvi sraiges pagaliau
Artėjo linkui namų;
Sujaudintos ir laimingos,
Laimingos kaip niekad.

Išgėrusios nemažai,
Jos truputėlį svyravo,
O virš jų aukštam danguje
Senas mėnuo budėjo-
OUJĖ.


V.Kernagis