Turiu pažystamą , kuriam negaliu žvelgti į akis. Per daug skaudu. Niekada nemaniau , kad gali taip skaudėti žiūrint į kažkieno akis. Pasižiūrėjus į tas dangaus mėlio stiklines akis suprantu , kad kažkada jos spindėjo. Buvo laimingos, džiaugėsi dėl smulkmenų. Dabar jos stilkinės. Matau žmogų , kuris įkalintas narve. Stovint šalia , šnekantis , atrodo tarsi aš stovėčiau už sienos. Aš galiu nueiti tūkstančiais gyvenimo kelių, o jis tik sukiotis tame pačiame narve. Kažkada padaryta paauglystės klaida jį seks visą gyvenimą. Klaida buvo tik linksmybės su draugais ir keli alaus buteliai per savaitę. Jis ne alkoholikas , nors geria jau seniai. Kažkada , manau , gėrė , kad ,,kaifą" pajustų , o dabar , kad pamirštų esantis tame stikliniame narve. Pažvelgus į tas akis aš suprantu , kad tai žmogus , kuriam nors visas gyvenimas prieš akis , nebėra prasmės jį keisti. Pradėti mokytis nėra prasmės- egzaminai kitąmet. Nierko neišmoksi.

Nemaniau ,  kad gali būti taip skaudu. Nemaniau. Skaudu , gal ne dėl to , kad gyvenimas jau nulemtas jam , o dėl to , kad jis tai supranta. Skaudu. Gaila. Niekas nebegali padėti , tai tarsi mirtina liga, nuo kurios nemirštama. Ji tik lėtai, agoniškai kelia skausmą nuo kurio niekas negali padėti.

Tie kurie pažysta šį žmogų galėtų pasakyti , kad jis alkoholikas. Ir pats kaltas. Bet rodos jis jau ir taip labai skaudžiai už tai moka. Galbūt net per skaudžiai.

love,
eve