Šiandieninė mano kalba:
BiTe MaJa
innuendo


Šiandien mes susirinkome atlikti vieną trumpą, bet neriboto džiaugsmo kupiną operaciją: draugiškai palydėti keletą susireikšminusių asmenų – garbingosios „Baltijos“ vidurinės XVI laidą (ironijos!!!).

Nors ir esate surūgę Brisiaus galai,  kai kurie gailisi, kad išeinat.

Žinoma, tai ne mes. Tikroji valdžia jau porą metų priklauso mums, 11-okams. Tačiau, esame priversti jums padėkoti, kad pagaliau deklaruojate savo bejėgiškumą ir oficialiai atsistatydinate.

Nebuvote per daug turtingi, ką akivaizdžiai parodė ir jūsų testamentas, nieko vertinga nepaliekate (o ko ir reikėjo tikėtis iš tokių Briusgalių), bet vis tiek - ačiū.

Pabaigai linkime, kad šis nuostabus garsas, šis paskutinis skambutis aidėtų jūsų ausyse. Tegul primena tas geras dienas, kai užimdavote visus minkštus fotelius skaitykloje ir savo beletristinėm kalbom vaidindavot protingus. Kai bėgdavote iš pamokų, palikę ant lentos raštelį niekuo nenusikaltusiam mokytojui ir jausdavotės padarę gerą darbą.

Tegu aidi, tegul primena tai, ką galutinai praradote – saugų nežinojimą, bandytą išlaikyti visus šiuos metus. Linkime, kad šis paskutinis skambutis, spengtų jūsų ausyse iki paskutinio atodūsio.
Tikroji valdžia, vienuoliktokai.

Po kelių minučių gavau porą pasiūlymų nužudyt. Ir nusižudyt. ir kurgi ritasi šių dienų jaunimas...


Kurta ir skaityta kartu su BiTė MaJa. Rinko, aisku, as.