Ką tik dar vienas žmogus, kurį laikiau man labai artimu draugu, tikru draugu, parodė, kaip jis vis dėlto yra toli nuo manęs. Liūdna. Aš norėjau tik atvirai pasikalbėt (juk taip seniai kalbėjom), norėjau tik papasakot (juk taip seniai kalbėjom), norėjau tik paklausyt (juk taip seniai kalbėjom). Ne. Kodėl visi galvoja, kad man viskas taip lengva ir viskas taip gerai..? Jei aš garsiai nerėkiu apie tai, ką man skauda, tai dar nereiškia, kad kartais aš nenoriu tyliai pašnibždėti. Ir nesitikėti, kad guosi, to man mažiausiai reikia. Tikėtis tik, kad suprasi ir palaikysi. Taip, man galbūt sekasi. Bet kokia kaina...Nebegaliu susikaupti, visiškai nebevaldau savo minčių ir nuotaikų, staiga nei iš šio, nei iš to mirtinai pavargstu... Dabar dar ir tu su savo „papasakok kam nors kitam...“ O sunkiausia ateity. Sužeidei. Saugosiuos. (Nu)Tolstam.