pražiopsojau tokį nekasdienišką fejerverką. nors ir nematai, ar tik jo atspindį kažkieno kiemo lange, vis tiek jis vyksta. ir tu su juo. vyksti, vyksti, vyksti.

tad tą akimirką vykau kartu su nekasdienišku sproginėjimu. skrydis! vis tiek negaliu būti vienoj vietoj, vienam kieme, vienam vp, viename... todėl ir bėgu nuo bet kokio apibrėžimo- vadovėliuose jiems vieta, o ne asmeninėje erdvėje. tebūnie ji plati, neaprėpiama, ir niekam tenelemta būna patirti jos ribų - tebūna sulig pasaulio kraštu, arba.. kas jeigu erdvė plečiasi, kaip Visata? ir apskritai- kas tokio magiško yra joje, erdvėje? dar neradau. nuojauta man sako, kad tai yra tuose dėsniuose, kurie verčia ją būti- egzistuoti. bet dėsniai- tai tik kaulai ir mėsa.

o mane domina ne tai. ir tavyje- manai man rūpi tavo plaukai? elgesys? lytis? m-m. veikiau gimstanti erdvė, bet kas jos motina? - - tai kažkas, kas tavo akyse, bet net išrakus jas negalėčiau to turėti; nes supjausčiusi tave į gabalus viso pasaulio lazeriais į smulkiausius mikronus vistiek nerasčiau ir negalėčiau pasisavint. tai neužvaldoma. tai yra, ir nepaklūsta niekam. tiesiog vyksta, arba ne. o tau kaip yra, tą vykimą ištverti? gal jau pripratai? gal išsiugdei įgūdžius nepastebėti?

įdomu man kaip tu gyveni, kokia tavo yra tvermės formulė. nors tai tik smalsumas - svarbu kad ji yra. argi gali tos visos socialinės tarnybos padėti? manrods jos kitus dalykus sprendžia.

bet tau gal jau metas eiti, o aš pliurpiu. nepyk. dirbk, aš su tavimi.

(o kai atrasi, gali man nesakyti)