Atrišiu gyvenimą savo
maišo pavidalo nesuadytą vis dar
lai byra smiltys nespėję sunykti
lai pro  skyles į vidų veržiasi saulės sėklelės
bėgu maiše atviram
tik kartais jaučiu jo lengvo sunkumo
spaudžiamus pečius...
gyvenimuk, mano maišiuk!