Man skambino šiąnakt Platonas
priminti, jog būsime vėl apjungti (kažkada).
Suskylantys luitai, kurių nesuglaudžia betonas-
pilis nesugrius, jei įsprausiu į plyšį  aš savo rankas.

O rankų tiek daug, jei gyvenimas vienas,
atlapakalis - pasiimu ją-
dainuojančią ranką. Užmerkęs blakstienas, aš užsiuvu sienas
šilkine gija.