Kriauklių ir akmenukų stiklinė

Ant naktinuko stalo didelė stiklinė, stovinčios ant galvos moters, plačiais klubais, formos. Vis išimu kriauklelę ar akmenuką ir gludinu šiltais piršteliais lyg  būčiau raibulėlis sausumos. Vienas rieduliukas turi jūros dumblių žalumo dėmę, kaip nušlifuotą vėjo spartos kario šalmą - jis mylimiausias.

Nenoriai rožinė kriauklelė repečkojasi iš rankų, tik peleninį kadaise jūros apsnūkiuotą akmenuką lengvai paleidžiu, lai neša šaltoji užmaršties srovė. Nieko nedarysiu tik forominiferų baltumo kiaukutėlį cypti versiu dryždamas nagcėm.

Atmenu kalkėtus vaismedžių kamienus, atstojančius eglutės fosforinius žaisliukus, laukiu uogomis apkibusios žalios suknutės. Uogautojas būsiu, lapelius ir spyglelius šiurensiu.

Laukiu nebesuvokdamas kodėl - juk negalėsiu tavęs maitinti uogom, sarkanus vyšnių syvus rinkt nuo skruostų, išpint pigišėlius iš rūbų, kai kaprizingai rausvos furijos it katės pasipūs,
mėlynas gėles tarpupirščiuos sodinsiu, rasiu kruoslą ant kairio skruosto.
  Tada krutėsiu laiko - dabarties - rate...