Nes kai gelsvą ūglį čiulpiu,
    sukrykščia saldymedžiais šlakuotas
    žemės užantis.
Užsidėjau akinius,
aprasoję nuo žolės,
    o muilas rankoj toks matinis,
    su nimbinėm aureolėm.
seklyčias prisiminiau;
dėdės darže, rugienojuos, būdavo
daug seklyčių narams,
rytmečiais sutaisydavo, kad
grįžęs vakare
žinotų, kur ėjo.

Užsidedu akinius, tokie aprasoję.




Raitelis nuo baržos nušoka
      į pelkę,
ištraukia rapyrą,
      dumblu ošia drėvės
rapyros,

brenda tolyn, į tolį,
nuo baržos, tavęs, palikęs
nugarą.

Prieini prie vandens,
tu ant kranto,
jisai  toliau,
ties keliais mėlynumo mėlynais plūdurais.

Raitelis (vis dar mielas?) nyra,
iškyla,
ne raitelis,
naras dabar,

dar kartą neria,
iškyla narų,
daug: keturi, septyni,
nesuskaičiuoji, subraška kaulai,

plunksnos pašiauštos,
rapyros tik kyšo,

gražūs tavo raiteliai uodeginiai.



Putos kauleliais subarška,
raiteliais papučia jūra.