Piemens sapnas

Neišbrist iš ošiančios žolės –
prie sudrėkusių daigų priglusti,
įsivėlusioms į debesyno pusnį
kadugių grandinėms sužvangėt.

Gyvulių varpeliai plaks ore,
vėliavos islamo viršum kapitolijaus...
Vėjyje nerimstančios melodijos,
skleidžias, mandragora, kai tave

aš ganau ne karvės liežuviu:
tarsi skruzdės kosmoso griuvėsiuos
veda šaknys didelės ir vėsios

į ganyklą žydinčią. Tylu -
takeliu nuskridusio atodūsio
mes daugiau kartu nepasirodysim.