Piemens sapnas

Neišbrist iš ošiančios žolės –
prie sudrėkusių daigų priglusti,
įsivėlusioms į debesyno pusnį
kadugių grandinėms sužvangėt.

Gyvulių varpeliai plaks ore,
vėliavos islamo viršum kapitolijaus...
Saldžios, nenurimstančios melodijos,
skleidžias, mandragora, kai tave

aš ganau ne karvės liežuviu:
tarsi skruzdės kosmoso griuvėsiuos
veda šaknys didelės ir vėsios
į ganyklą žydinčią. Tyliu
takeliu nutilusio atodūsio
tu ateisi, į mane parodysi.