Piemens sapnas

Neišbrist iš ošiančios žolės –
prie sudrėkusių daigų priglusti,
pasistiebusiems į debesyno pusnį
kristi inkaru: grandinės sužvangės

gyvuliams varpeliai plaks ore
vėliavos islamo viršum kapitolijaus -
tokios nenurimstančios melodijos,
skleidžias mandragora kai tave

aš ganau raudonu liežuviu.
Tarsi skruzdės kosmoso griuvėsiuos
veda akys didelės ir vėsios

į ganyklą žydinčią tyliu
takeliu virš pakilimo ir atodūsio-

pabučiuok ir aš tau ją parodysiu.