Piemens sapnas

Neišbrist iš ošiančios žolės –
prie sudrėkusių daigų priglusti,
pasistiebusiems į debesyno pusnį
kristi tarsi inkarui. Grandinės sužvangės

gyvuliams, varpeliai plaks ore
vėliavoms islamo viršum kapitolijaus -
tokios nenurimstančios melodijos,
skleidžias mandragora kai tave

aš ganau raudonu liežuviu.
Tarsi skruzdės kosmoso griuvėsiuos
tavo akys didelės  ir vėsios

nors praėjo šimtmečiai tyliu

takeliu virš pakilimo ir atodūsio-
jei užaugsi, gal ir tau parodysiu.