F.G.Lorca

NEGALIMOS RANKOS KASIDA

Nenorėčiau nieko, vien tik rankos,
sužeistos, jei galima, norėčiau.
Nenorėčiau nieko, vien tik rankos,
net jei likčiau tūkstantį naktų be miego.

Tai pablyškęs kalkakmenio žiedas,
tai balandė, prie širdies priplaukus,
tai sargybinis, kuris uždraus mėnuliui
eit į kambarį tą naktį, kai numirsiu.

Aš nenoriu nieko, vien tik rankos-
kad nuplautų, suvyniotų į drobulę.
Aš nenoriu nieko, vien tik rankos-
kad išskleistų, tarsi sapną, mano mirtį.

Visa kita juk praeina.
Amžina žvaigždė, bevardės kaitros.
Visa kita-kita: geidulingas vėjas
ir būriais pakilę skristi lapai.