Kai banalybes pasidaro originalios, o unikalios idejos nuvalkiotom, kai uz tave tavo likima sprendzia aplinkiniai ir kai tau atrodo, kad pasaulis sukasi kita kryptimi, susimastai - ar taip turi buti? Numone pasidare nuvertinimu, liaupsinimas issisokimu. Kai pradedi gyventi kitu akyse atrodydamas idealus zmogus, o viduje saves nekenti, kai net paprasta laime tampa nebepasiekiama ir viltys dideja su kiekviena minute, kai atsiplesi nuo egzistavimo, dabarties ir pakyli i svojones, jose paskendes plauki lyg sraunia upe, kuri nunesa tave link krioklio, tuomet atsibudes supranti - realybe daug skaudesne uz puoseletas viltis ir svajones. Kai nebera nieko kas domintu zmones, kai visi pasidare kazkuo isskirtiniai, kai tarp baltu varnu vaikso juoda, tada pagalvoji - ar cia mano Zeme?