Euridikės monologas

Nekalbėkime žodžiais, nes žodžiai yra nebūties
paskutinė klaida. Nekalbėkime vystančiu kūnu.
Aš apvogčiau tave, bet palikčiau tau lašą vilties,
nes be jos net ir meilės po degančia saule nebūna.

Aš apvogčiau tave, bet esu jau pati apvogta –
netikėsi, bet klupau ties žudančiais pragaro vartais.
Įsikūnijo sieloj pavidalu tavo gamta,
ir pasaulis netobulas širdgėlą nuodija kartais.

Aš apvogčiau tave, tavo lyrą klasta ir nuodais
apkerėčiau staiga, tu manęs nesuprasi – tai šventa,
nes tu raudi su ja ir tiki jos liūdnais apžadais,
tavo ašarų man jau regėti visatoj nelemta.

O raudosi, raudosi, kai mano pavidalas nyks
tartum žydras vaiduoklis, nuodais apkaišytas ir jaunas;
mano žvilgsnį tenai užmarštis abejingai sutiks –
jos ledinė strėlė tyloje su regėjimu kaunas.

Neraudok praeities, neraudoki pavidalų tų,
kurie nuodija sielą, pasaulį pranokdami kartais.
Aš einu tyloje nebūties apgaulingu krantu –
ir sustoju viena ties liepsnojančiais pragaro vartais.

Mano dieve Orfėjau, pažvelk į mane, kol esu,
kol regiu tavo sielą ir giesmę girdžiu nelaimingą.
Mano kraujo dugne nuo alsavimo tavo tamsu –
ten išnyko širdis ir pavidalas mano sustingo.

Mano dieve Orfėjau, kaip keista, kai skiria gamta,
kai mirtis ir žiedai pakartoja praeinančių grožį.
Mano dieve Orfėjau, tik meilė dar būna šventa,
kol į šviesą palinksta gyvatėmis apjuostom rožėm.

Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.