Barbaro mirtis

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias vakarop -
pilkėja bronza
kontūruos kalnagūbrių.

Į veidus smelkiasi laukinės pienės-
liuminescencija moters
pražydusios sode
prie paslikos gėlės.

Jie puola:
bėgančiojo plunksnas neša vėjas-
suskambus šalmo ir akmens jungtis,
suspėju teįžvelgt -
po speneliu kairiuoju
prasikleidus rožė:
koks laibas ir svaigus
Romėnų ietininko riešas,
pasiekęs net akvamarino rytą:
tylos liežuviai velia plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės -
ant suolo blizgančias šukas
paduosiu aš.

Žolė dar taip aukšta.