Barbaro mirtis

Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias-
vakarop pilkėjant bronzai
kontūrais kalnagūbrių.

Į veidus smelkiasi laukinės pienės-
liuminescencija moters
pražydusios sode
prie paslikos gėlės.

Jie puola-
bėgančiojo plunksnas neša vėjas-
suskambus šalmo ir akmens jungtis,
suspėju teįžvelgt -
po speneliu kairiuoju
prasikleidus rožė:
koks laibas ir svaigus
Romėnų ietininko riešas,
pasiekęs net akvamarino rytą-

tylos liežuviams vejant plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės -
aš -
jai saugau nenuskintą žodį-
žolė dar taip aukšta.