Žirgų negailestingos kojos-
jauni- nepratę voromis,
legionieriai leidžias
vakarop pilkėjant bronzai
kontūrais kalnagūbrių
į veidus smelkiasi laukinės pienės:
liuminescencija
moters pražydusios sode
prie paslikos gėlės:
jie puola-
bėgančiojo plunksnas neša vėjas-
suskambus šalmo ir akmens jungtis,
suspėju teįžvelgt -
po speneliu kairiuoju
prasikleidus rožė:
koks laibas ir staigus
Romėnų ietininko riešas-
mane pasiekęs ir akvamarino rytą-
sodybą, blizgančias šukas:
tylos liežuviai veja plaukus
sesers pargrįžtančios nuo upės -
aš
jai saugau nenuskintą žodį-
žolė dar taip aukšta.