vis del to, kiek daug akimirku, kai niekas niekas tau nepasako nei zodzio, net blogo, kai niekas nesistengia su tavim pasimatyti, o jei ir stengiasi, tai tu to vistiek nezinai ir manai, kad nerupi visiskai niekam... niekas nesivargina tau paskambinti, pamirsta parasyti, o gal neturi laiko, bet nuo to nei kiek ne geriau... stovi, pavyzdziui vejyje ir beviltiskai bandai prisidegti cigarete, bet ir tai visiskai niekam nerupi... koks baisus vienisumo ir tustumos jausmas apima tokiom akimirkom... bet ar kam nors tai rupi...