Mano senelė lyg taškas,
lyg nesibaigiantys
burokų
laukai,

suskirdus
molžemį atspirs
nuo kaliošų

Rubliovo sparnų
plėsčiojimais
išsivaduodama ...

Karčios vynuogės
akiduobių, dėduk-
šlaitai su nuolydžiu
į pietus,
priemolių ir priesmėlių
dirvoj
genėjimas sergančiųjų:
žydint,
iš pažastų auga posūniai-
nugnybi virš antrojo lapo-
išaugus nauja eilė,
tuomet virš pirmojo gnybk.

Iškeroję ūgliai,
tuščiais išpūstais stiklais 
geria iš vynmedžio –

ach, koks jis ružavas-

tirštas iš panagių
pernakt bėga
lyg burokų sunka ... 

Negirdi, manųjų maldų,
akiduobių dėduk.
Apsitraukė plunksnom,
sukežus oda.

Tyliu, jau tyliu.