Mano senelė lyg taškas,
lyg nesibaigiantys
burokų
laukai,

suskirdusi,
molžemį atspirs
nuo kaliošų

Rubliovo sparnų
plėsčiojimuose
išsivaduodama ...

Karčios vynuogės
akiduobių, dėduk-
šlaitai su nuolydžiu
į pietus,
priemolių ir priesmėlių
dirvoj
sergančiųjų genėjimas:
žydint,
iš pažastų auga posūniai-
nugnybi virš antrojo lapo-
išaugus nauja eilė,
tuomet gnybk virš pirmojo.

Iškeroję ūgliai,
su pūsto stiklo buteliais 
renkas prie vynmedžio –

ach, koks ružavas vynas-

tiršta burokų sunka
iš panagių
pernakt bėga... 

Negirdi, manęs, dėduk.
Apsitraukė plunksnom, sukežus oda.
Tyliu, jau tyliu.