Mano senelė – taškas,
padėtas apledijusių burokų eilėm.

Atspyrus molžemį nuo kaliošų,
pirštasi suskirdusiais,
nuseka Rubliovu,
sparnais plėsčiodama.

Karčios akiduobių vynuogės, dėduk-
šlaitai su nuolydžiu į pietus,
priemolių ir priesmėlių dirvoj
sergančiųjų genėjimas:
žydint,
iš pažastų auga posūniai-
nugnybi virš antrojo lapo-
išauga nauja eilė,
tuomet gnybi virš pirmojo.

Iškeroję ūgliai,
su pūsto stiklo buteliais renkasi
prie vynmedžių –
jų nebūta-
saldžiarūgštė burokų sunka
iš panagių
pernakt bėga... 

Negirdi, manęs.
Apsitraukus plunksnom, sukežus oda.
Tyliu.