Mielas bičiuli, kiek laiko praėjo! Savus žaislus pakeitei naujais, gyvenimas tarsi porą kartų žybtelėjo ir vėl prigeso, nelyginant krintanti iš dangus žvaigždė.

Pagalvojau - o aš? Ką aš pakeičiau savo auksuotoje dėžutėje? Vėl jos? Žinai, aš visada atviras. Apie moteris galiu kalbėti ką noriu: aukštinti, keikti, mylėti ir nekęsti - o iš tikrųjų – man nusispjaut. Galiu drąsiai postringauti apie jausmus: didybę, tamsybę, šviesybę ir kvailybę - jei atvirai – meluočiau kiekvieną žodį. Bet mielas bičiuli, prašau įsiminti – kalbu apie jausmus, bet ne jausmą, moteris, bet ne moterį. Ir nors dangus man ant nosies užgriūtų – niekada nedarysiu kitaip. Tai šventvagiška.

Žinai, mielas bičiuli, už šviesiausią dangaus žvaigždę, ryškesnė tik ta, kuri nusileidžia ant tavo delno. Pats supranti - netobula, bet tikra, ne geriausia, bet mylinti, tik tavo, kai jai kasnakt šnabždi labanakt ir žinai, kad pabudęs ryte dar kartą pamatysi . Ech, drauguži, matai koks iš manęs moralistas! Kišenėse prisikaupė tiek saldžių žodžių! Tad ir sakau tau, klausykis: pagaliau išmokime vertinti tai, ką mes turim. Kitaip ir vėl, kaip anąkart degdamas žvakę, tik nusvilsi pirštus