Įsispraudęs kamputyje, prie stalo, negalėjau sutalpinti kojų pastalėje. Atcaksėjo šviesiapliaukė būtybė, tipindama lengvais žingsneliai, glostančiais žemę. Kai lyja šiltu vasaros lietumi, sustoju, klausau skardo lašelių, skrodžiančių orą. Nebegalėjau skaityti - pasimetė raidės. Lietaus ašarų moteris prisėdo ant mano stalo. Elegantiškas drebulys nuo šalčio vertė ją dar žavesne būtybe. Šalstelėjusias nuogas kojas, pridengtas suknute, supynė spragatis, jos nugulė viena ant kitos ieškodamos šilumos. Didžiulė salė, galiniti didžiuotis aidinčia akimirkos tyla, buvo tuščia, stovintys stalai nedrumstė rimasties.

Niekada nepamiršiu moterų dovanojamų akimirkų - jos verčia gyventi kaip ir žalias drugelis savo raudonomis kojelėmis kutenantis skruostus.

SU JŪSŲ DIENA - GYVENIMO FĖJOS