Taip norisi į PaRaštes, o Žemaitija sloguoja...
- Bėk, vaikeli, - sako pavasarinė pienė, nušvitusi danguje ir nepajuto, kaip susigraudinusi pravirko pieno ašarėlėm. – Matai, mes jau nekarščiuojam, paliesk šaltus obelų žiedus.
Aš žinau, kad tai ne žiedai, žinau, kad tai paskutinės snieguotos pienės ašaros iškrito...
– Bėk, - nedrąsiai sučiurleno upeliukas...
Taip norisi Į PaRaštes, bet reikia Žemaitiją slaugyti – pavasariu susirgo...