Mėlynosio zylės kaip rugiagėlės žydinčios savo mėliu rudenį, tos mažosios coliukės
vėdina žiemiškos sielos kertes. Jis myli zyliukes, ar jos vėl suks lizdelį dygaus agrasto krūme, apsupto čirškesio  žiogų į širdį smingančio. Trina ir trina antsparnius - savo muzikos griežyklėlę - žiogelis, kol mano širdis sušyla sutemose kaip mažas oželis.

                Zylė - kriaukšliukė
                Vyšniauja šaltis uogas
                    Slidus kauliukas.