Mielas Mariau,

Pagaliau išdrįsau paimti rašikli ir Tau parašyti. Vis dar negaliu patikėti, kad  tai tiesa.
Kodėl ir už ką, mums tiek skausmo? Aš negaliu susitaikyti su mintimi, kad ši baisi liga aplankė ir mus.
Rašei, kad tau sunku. Suprantu man taip pat nelengva. Tačiau turime gyventi toliau , kad ir koks šis pasaulis bebūtų. Aš tikiu, tikiu ,kad mes gyvensime, taip kaip gyvenome ir ankščiau! Neslėpsiu, rašant man šį laišką virpa širdis, tikriausiai taip kaip tau dabar jį skaitant. Man rieda per skruostus daugybe ašarėlių, o viduje kažkas rėkte rėkia. Taip gyvenimas išties siunčia daugybe išbandymų ir Aids vienas iš jų. Pirmą karta parašiau šį žodį, tačiau ištarti jo dar ir dabar nedrįstu. Tik keturios raidės, o žodis tiek daug pasako. Ir vėl man iškyla prieš akis žodelis kodėl? Viduje vėl viskas virte verda, atrodo, kad širdis išplyš iš krūtinės ir bėgs kažkur toli atsakymo ieškot, tačiau kur ji nubėgs? Mano širdyje tu visada liksi. Dabar svarbiausia laikytis kartu, taip aš tave visada palaikysiu, kad ir kas beatsitiktu. Nenusisuk nuo gyvenimo, ir nemanyk, kad jis nusisuka nuo tavęs.
Pažvelk pro langą, pasaulis liko toks pats kaip ir buvo prieš tai. Ne, ne, ne tik nemanyk, kad tu kitoks. Tu toks pats kaip ir gatve praėjąs vaikinukas, kuris pakėlęs akis į dangų pamatė skrendantį paukštį ir žavingai nusišypsojo. Juk, tu , taip pat gali šypsotis!
Dabar, kai , tu , supranti savo problemą, gali padėti kitiems. Gali išmokyti džiaugtis, tuos kurie taip pat serga Aids. Juk, kiek daug dar galima pasiekti, tiek daug gyvybių dar gali išgelbėti. Ar žinai kiek dar yra narkomanų, kurie nesupranta, kad jie serga. Padėjai man, esu, tau begalo dėkinga, išmokei mane džiaugtis gyvenimu, šypsotis, bei mylėti save. Mylėti save...atrodo paprasta, tačiau kai kūnas yra toks pats išsekęs kaip ir siela, nesinori nieko. Žinau, ką tai reiškia, o, tu tuo labiau. Tačiau menas – gyventi, o kiekvienas žmogus savy yra menininkas. Kiekvienas žmogus kuria tokį meną, kuris jam patinka ir atrodo yra gražus. Sugebėjai ištrūkti iš narkotikų liūno, sugebėsi ir toliau gyventi. Aš tikiu, žinau, kad, tu gali, gali būti stiprus. Prisimeni kaip, tu, man ankščiau šypsojaisi, juokeisi ir džiaugeisi, tą diena? Žinau, kad prisimeni, ir, tu tai žinai.
Tad pakelk akis aukštyn į dangų, pažiūrėk koks jis mėlynas, bekraštis, jis taip aukštai, bet kartu ir taip arti ir jis visas tavo. Išeik į lauką, ar jauti? Jauti, kaip švelnus vėjelis glosto tavo garbanotus plaukus, o giliai įkvėpus užuodi žolės kvapą? Tu turi kovoti! Kovoti, dėl šio gražaus pasaulio, tu, turi džiaugtis kiekviena akimirka... Kiekviena diena tai išbandymas, o , tu jį gali išlaikyti. Meilė stipresnė už, bet kokius narkotikus ir liga.
Nemanyk, kad , tau susirgus nuo tavęs nusigręšiu, ne aš visada liksiu tas, šiltas saulės spindulėlis, kuris tau visą laiką švies. Aš busiu tas angelas sargas, kuris tave saugos ir mylės.
Pabandyk apie liga negalvoti kaip apie priešą, sukaupk jėgas ir kovok!

                                                                                                                          Lina