skarą languotą
tik prietemoj
vinį į sieną
miglom susisupa
žadina
vėstantis patalas
atsuki nugarą
svetimą
kiemą
auksina
rytas šventadienio
pakelia žvilgsnį
ranką prie smilkinio
pakelia
ir jau nepameni
kokį tai buvo rudenį
sėdies kertėn
stiklo šūkelę
smėliu ir akmeniu
gludini