Dar vienas nesėkmingas bandymas išmokti mylėti. O galbūt dar viena pamoka, kaip išlikti šaltai lyg akmuo, kai tave nežmoniškai įskaudina. Ir kas dabar galėtų suskaičiuoti, kiek nespėjusių išriedėti ašarų išgaravo mano akyse? Po šitiek skraidančių svajonių dienų vėl mažos pilkos mergaitės atvaizdas užšalusio baseino lede. Aš bijau savęs. Pamišėliškos akys vis veržiasi į išorę, o kažkoks daiktas, tyliai varinėjantis juodom panagėm kraują, vėl primena, kad žiūrėti į praeitį  kur kas pavojingiau nei vaikščioti peilių ašmenimis. Bet aš labai atsargiai švelniom ( dėl tavęs, meile ) pėdom  vėl priverčiu šaltą geležį spindėti. Tikrai nemoku užburti lėlės grožio akimis, nes viskas labai paprasta – aš jų neturiu. Nemoku lyg lakštingala tyliai suokti kiekvienam į ausį mieliausius žodžius ir visų vienodai laukti savo sapnuose. Nemoku išlikti ori, kai kažkas žaidžia  su mano jausmais nelegalius  azartinius žaidimus. Nemoku. Nemoku! Ir nepažadu, kad išmoksiu. Mano gyvenimas kur kas ilgesnis už tas trumpas žibančių akių žiežirbas, kurios pavirsta maža peleno kruopelyte vos tik pažiūri žvaigždėto skliauto link. Paradoksalu – klykianti iš skausmo žuvėdra raižydama bangom išdažytą dangų visada pasiruošusi sudegti užgesusioj saulėj, jei tik ten bus ne viena. Ir sudega.  2005-02-12